Rimantė Kulvinskytė

Noriu pasidalinti vienu labai paprastu triuku, kuris kardinaliai pakeitė mano dienas. Kai pradėjau šią praktiką kartoti kasdien, atėjo daugiau ramybės, daugiau lengvumo, ir daugiau PRASMĖS. Tikriausiai nereikia perpasakot to jausmo, bet jeigu jau susirinkom 😃😃😃 visi tie kartai, kai kai įėjus į virtuvę, atsidarius meilą, pamačiusi krūvą skalbinių, pagalvoji "NA KODĖĖĖL?!?! KADA TAI BAIGSIS?". Kodėl mano gyvenimas yra vienas nesibaigiantis darbų sąrašas? Tai va. Žiurkėno ratas užsisuka, kai galvojame KĄ turime padaryti, o ne KODĖL tai darome. Apie tai šiandien kalbėjome ir su Luna - norėjau, kad ji savo kambario tvarkymąsi pamatytų ne kaip prievolę, o kaip ritualą, dėkingumo už tai, ką turi ir meilės išraišką SAU. Nes juk ji nori, kad ji pati jaustųsi kaip princesė. Ir mes gaminame, nes mylime. Ir skalbiame, nes mums rūpi. Ir dirbame, nes jaučiame išsipildymą arba uždarbiu galime susimokėti už smagias patirtis. Mes atrašome laiškus, nes vertiname kitų darbą ir laiką. Mes sunkiai dirbame, nes norime tobulėti, nes norime būti pastebėti. Kuo dažniau sau užduosime KODĖL, tuo daugiau prasmės rasis, tuo aiškiau prasifiltruos veiklos ir žmonės, kurie atima, ne duoda, kurie nedžiugina ir nesuteikia išsipildymo. Prigaukit save kaskart, kai svirs rankos. Raskit savo KODĖL ir stebėkit, kaip tie skalbiniai patys susilanksto 😃 Niekas kitas už jus jūsų KODĖL neatras. Tik jūs savo rankose turit savo laimės žemėlapį. O jeigu neturit, susitinkame vasario 29 dieną, 9 val. mano LIVE seminare/dirbtuvėse: "Atsirask ten, kur nori būti: LAIMĖS ŽEMĖLAPIS". Jei laikas netinka, nieko tokio, įrašas ir konspektai pasieks jus pašto dėžutėje ir bus prieinami 3 dienas po renginio 🤍 užsiimk savo vietą - nuoroda mano stories ir bio 🤍 📸 @ievajura 👗 @yoursawante

Aš nesu vertas jaustis laimingas. Jeigu jausiuos gerai, turėsiu už tai sumokėti kainą. Jau geriau per daug nesidžiaugti, nes vakare verksiu. Gal reikia ramiau į tą meilę reaguoti, geriau drungnam būti, tuomet ne taip skaudės, kai baigsis, nes vis tiek viskas kas gerai kažkada baigiasi. Gyvenimas juk ne pasaka. Jeigu jau tave stipriai išmetė į vieną pusę, tuomet lygiai taip pat tvos atgal. Žinot, kiek metų aš tuo tikėjau? Ir taip gyvenau? Drungnai. Bijojau būt 100% laiminga. Svajot be lubų. Atsipalaiduot be ribų. Tiesą pasakius, nelabai jaučiausi ir nusipelniusi to absoliutaus laimės jausmo, nes juk ne šventoji. Reik užsidirbti tą šypseną veide. Bet ne pernelyg plačią, nes paskui vėl verksi. Šiaip, kai geriau pagalvoji, tai net šiek tiek juokinga, kad mums visiškai nebaisu būt nelaimingiems ir skęst nepasitenkinime taip, kaip baisu būt laimingiems. Nes nužiūrės. Nes negražu kitų atžvilgiu. Kodėl nėra pasakymo: „Tu taip smarkiai neverk, nes po to taip juoksies, kad pilvą skaudės?“. Kodėl? Visi tie vidiniai įsitikinimai, kad nesu vertas jaustis gerai, kad man pavyktų, kad kitiems čia viskas veikia, bet ne man, kad laimė turi kainą... Šitie įsitikinimai tampa mumis ir diktuoja visus mūsų veiksmus. Mūsų nenorą lipti iš srutų duobės, nes tai MŪSŲ srutų duobė, ji nuspėjama, iš jos žinome ko tikėtis — smegenys nemėgsta nežinomybės ir pokyčių, tad yra pasiruošusios padaryti viską, kad liktumėt ten, kur esate. Kaip išsilaisvinti iš tos duobės? Pasakysiu paslaptį: jūs iš tiesų nesate niekur strigę. Jūs užstrigę tik savo mintyse: nesu pakankamai sumanus pokyčiams, niekas čia niekada nepasikeis. Patikėki, mane lygiai taip pat lanko šios mintys. Ir tam, kad jas išjungčiau, naudoju konkrečius įrankius. Nes užknisa jaustis taip. Niekas savo noru nenori taip jaustis. Noriu tais įrankiais pasidalinti su tavimi. Paskaitoje "Atsirask ten, kur nori būti: LAIMĖS ŽEMĖLAPIS." vasario 29 dieną, 9 valandą. P.S. Visi, įsigiję bilietus, gaus paskaitos įrašą ir konspektus bei užduotis, tad jei negali tuo metu, nereiškia, kad negali 💛 Nuoroda - mano stories ir bio. 📸 @neringarekasiute

Ar žinote istoriją apie du vienuolius, kurie sutiko moterį? Ji niekaip negalėjo viena įveikti sraunios kalnų upės. Vienas vienuolių nedvejodamas paėmė moterį ant rankų ir pernešė ją į kitą krantą. Vienuoliai tęsė savo kelionę tylėdami, kol po kelių valandų kitas vienuolis neiškentė: - Mes juk davę įžadus niekada neliesti moters! Kaip tau gali būti sąžinė rami?! - Aš moterį palikau tame krante, o tu ją vis dar nešiesi su savimi. 🟡🟡🟡 Kartais visai pravartu už nugaros bent akimirkai palikti viską, ką su savimi nešiesi. Visas etiketes. Klaidas. Suklūpimus. Baimes. Pamiršti "žinojimą", kas tau įmanoma, o kas - nepasiekiama. Pamiršti, ko buvai mokytas norėti, ką matyti kaip sėkmę, pamiršti kas dera tavo amžiui ar statusui. Kartais pravartu sustoti ir savęs paklausti: jei būčiau baltas lapas, ką į save pirmiausia įrašyčiau? Koks būčiau jausmas? Kuo kvepėčiau? Ką many pirmiausia pamiltų naujai sutikti žmonės? Kas man būtų MANO laimė? M? 😌 Liko vos kelios dienos iki mano pirmos LIVE paskaitos/dirbtuvių - "Atsirask ten, kur nori būti. Laimės žemėlapis". Vasario 29 lauksiu jūsų ir dėliosimės autentiškus planus, kurie į dienas sugrąžins aiškumą ir viltį, ir leis nepamesti krypties ir ramybės net chaose, nes kai žinai, kas yra TAVO laimė, laikai ją glėby ir neapsikrauni svetimais nešuliais. P.S. Nuoroda - mano bio. Visi, įsigiję bilietus, gaus paskaitos video įrašą ir užrašus mėnesiui darbo su savimi, tad jei gyvai dalyvauti negalėsite, informacija jus vis tiek pasieks 💛 📸 @ievajura

Turiu tau klausimą: kaip manai, ar sugebėtumei? Dieną praleisti dėl nieko nesiskųsdamas, nieko neteisdamas ir nieko nekaltindamas? Būtų reikalų 😅 Taip, ši "šventa" trejybė mums reikalinga emocijoms nuleisti ir ryšiui sukurti, bet skundimąsis, bambėjimas, smerkimas, kaltų ieškojimas labai lengvai gali tapti ne tik įpročiu, bet ir priklausomybe. Tiesiausiu keliu į kančią. Kiekvienas veiksmas, kurį kartojame, kuria mūsų realybę: darai pritūpimus - gražėja užpakalis, bambi apie gyvenimą - daugėja priežačių bambėti. Noras kaltinti ir teisti kyla iš traumų, vaikystėje įdiegtų kodų, religijos, mokyklos, medijų, visuomenės... bet juk mes - suaugę žmonės, vadinasi, galim susitvarkyti su į mus įdiegtomis programomis. Visos priklausomybės yra išmoktas elgesys. Bet kokio elgesio galima atsimokyti. Juolab, kai žinai, kad po visu šiuo elgesiu slypti baimė, motyvacija prižiūrėti šį įprotį dar labiau stiprėja. Taip, savo bambesiui, rodymui pirštu ir kitų vertinimui visad turime pateisinimą, kad tai "teisinga" ar "būtina", bet po visais svogūno sluoksniais slypi baimė prarasti, baimė būti atstumtam, vienam, nepamatytam, nesuprastam, baimė, kad kiti išriš, "jog nesi pakankamai geras/protingas"... "Tu leisk jai skųstis, nes kai kuriems žmonėms jų problemos yra viskas, ką jie turi gyvenime. Viskas, kuo jie yra įdomūs", - kažkada ši frazė, kurią nugirdau atsitiktinai, mane taip supurtė, kad daviau sau pažadą niekad netapti ta, kurios visi pokalbiai sukasi apie tai "kaip viskas blogai, gyvenimas šūdas, o aplink visi durniai"... Tai buvo vienas pirmųjų sąmoningų sprendimų išlįsti iš užburto rato: skundžiuosi, kad blogai, bet nieko nedarau, kad būtų gerai. Tad pradėjau nuo to, kad pirmiausia nustojau skųstis, o tuomet pasidariau planą, ką daryti ir ko nedaryti, kad būtų gerai. Tą planą kartu su jumis dėliosim vasario 29 dieną seminare "Atsirask ten, kur nori būti. Laimės žemėlapis." Prisijunk ir pamatysi, kad visi atsakymai, kaip TAU būti laimingam, jau yra tavyje 💛 nuoroda - mano bio 🙏🏻 📸 @ievajura

Atsargiai, moksliukė 🤓 šią kelionę sau pasižadėjau, kad pradėsiu indoneziečių kalbos pamokas ir labai džiaugiuos, kad šį pažadą pavyko ištęsėti. Žinoma, aš nebūčiau aš, jei savęs nespausčiau ir nereikalaučiau daug, nes ištrinti kodą "jei neskauda, jei nesunku, vadinasi, nieko naudingo nevyksta", ne taip jau ir lengva, bet mokytojo nuolat kartojama frazė "make it simple" (daryk paprasčiau) labai smarkiai gydo. Ši kalba tikrai yra terapinė mūsų, vakariečių, smegenims. Jokių veiksmažodžių laikų ir asmenavimo - vienas žodis, prie kurio pridedi "vakar/rytoj/praeityje", jokios daugiskaitos, tik dukart pakartojamas tas pats daiktavardis (vaikas - anak, vaikai - anak anak), jokio persistengimo - jei nežinai, kaip yra "blogas", sakai "nėra geras", realiai jokių keiksmažodžių - baisiausia, ką gali pasakyti, yra "tu esi šuo", arba "tegul tau nesiseka". O kur dar maži smagūs sutapimai: keliavimas, turizmas - pariwisata, kambarys - kamar, mielės - ragi (gal čia artima ragaišiams ir pyragams), bulan - mėnuo ir Mėnuo... Pasirodo, paprastai nereiškia mažiau stebuklinga, mažiau malonu ar mažiau ypatinga. Ir man tai yra labai didelė ir brangi pamoka.

Ar kada nors susimąstei, kad juokingi Instagram mem’ai ir reels gali prisidėti prie tavo nepasitenkinimo gyvenimu, barnių su antrąją puse ar savęs matymo aukos pozicijoje? Aš apie tai susimąsčiau visai neseniai, žiūrėdama eilinį video, kuriame mama komiškai vaizdavo savo eilinę dieną: vardino darbus, kančias sprendžiant vaikų nesutarimus, demonstravo šaltos kavos gėrimą ir kitus niuansus. Po jos sekė postas, kad visi blogiausi žodžiai prasideda žodžiu MEN, tokie kaip Menstruacijos, Menopauzė, Mental illness (psichinės ligos). Po to kitas bajeris, kad mamų bėda yra tame, kad mes bandome sutalpinti visą savo gyvenimą į dvi valandas, kurios lieka užmigdžius vaikus. Po to - kitas bajeris, kaip vyras serga lovoje su Netflixu, o mama serga apsikrovusi vaikais ir buitimi. Dar kitas - kaip laukiu, kada baigsis diena tam, kad išgerčiau penkių litrų taurę vyno... tęsti tikriausiai nereikia, nes tikriausiai puikiai žinote apie ką aš kalbu. 
Aš pati tuos bajeriukus persiųsdavau draugėms, kartu palinguodavome, kad taip, tikrai taip, pasijuokdavome, ir tęsdavome savo gyvenimus. Ir tik tuomet atėjo suvokimas, kad visi šie, milijonus peržiūrų generuojantys video perspalvina mūsų dienas. Kad, nors ir pateikti komiškai, saviironiškai, išpūsti ir perdėti, jie vis tiek yra apie mus ir mūsų buitį, apie mūsų iššūkius. Tik juose, supakuoti į šilkinę, humoro skarą ateina savigaila, kartėlis, liūdesys, panieka partneriui ir lygynimąsis bei matavimąsis. Kad visi tie bajeriukai mūsų įprastas rutinas vaizduoja kaip kančią, kaip išbandymus, kaip kažką, su kuo reikia ristis. Vaikai yra kažkas, nuo ko reikia atsipalaiduoti, bėgti, atsiriboti. Vaikai yra nugargraužiai, isterikai, drakonai, manipuliatoriai, tėvų kankintojai. Sakysi, aš sutirštinu spalvas, bet kitaip negaliu, nes labai nuoširdžiai trokštu, kad mes kritiškai matytume informaciją, kurią vartojame, nes ji yra tolygi maistui. Visa informacija mumyse sukelia emocijas, emocijos kūne - raumenų impulsus, naujas smegenų jungtis, asociacijas. Informacija tampa mumis (tęsinys komentaruose)...

Valentino diena, kuri neįvyko. Žinot, kam tobulas Balis? Laimei. Džiugesiui. Euforijai. Žinot, kas labai kontrastuoja su Baliu? Liūdesys, nepasitenkinimas, nusivylimas. Dar visai neseniai užsidepresavusį bičiulį iš Amerikos traukiau per dantį, kad jo gailestis sau Balyje tampa dar ryškesniu. Jei liūdėtų kur Šiaurės Europoje, prie pilkų debesų ir veidų to nieks net nepastebėtų, o per lietų ar pūgą verkt išvis tobula, nes nieks nemato ir niekam nerūpi. Tuo tarpu Balyje, kur daug baltų šypsenų, ryškių gėlių ir viskas taip lengva kaip čia skraidančių drugelių plazdenimas, liūdesys pisteli, rodos, daug stipriau. Kaip prekybcentrio maišai, nutvoti tiesiai ant balta staltiese patiesto stalo. Žinot, kaip įsivaizdavau Valentino dieną? Masažai už €6 (ne dėl to, kad taupau, o dėl to, kad čia tiek kainuoja valanda masažo), pietūs kažkur, kur galima gauti vegan ir mėsin burgerį jai ir jam, dar fotosesija vietiniam vestuvių fotoateljė su tautiniais kostiumais, nes... kodėl ne? Žinot, ko sulaukiau? Auklės priminimą iš vakaro, kad Valentino dieną - prezidento rinkimai ir visuotinis laisvadienis. Niekas nedirbs. NIEKAS. Susikalimą nuo pat ryto su vyru dėl buities. Atumo dygstančius dantis. Mano dėl nežinia ko skaudantį kelį. Iš rankų krentančius... viską. Įlipimą į gekono šūdą, į Atumo sysius ir į savo savigailą. Jei visa tai būtų nutikę paprastą dieną, o ne per Valentiną, gal tai būtų eilinė diena, kurią būčiau iš visko pasijuokus ir ramiai užmigus. Bet. BET čia tame ir esmė. Kad tai ir yra eilinė diena, kurią kažkas dedikavo meilei. Kai meilei yra skirtos visos dienos. Kaip ir kančiai, ir mirčiai, ir sysiams, ir šokoladui. Nereikia laukti, jei norisi. Nereikia laukti, jei nesinori. Užtenka tik būti taip, kaip tuo metu jaučiasi. Dalykai turi tiek reikšmės, įtakos ar svarbumo, kiek mes jiems suteikiame ❤️ O dabar mes su Povilu lovoje. 🥰 Aha! Būtų gerai, bet lovoje dar ir Luna 😃 Atumas miega, mes žiūrim filmą, valgom Povilo spragintus popkornus ir net sakyt nereikia, kad vieni kitus mylim. Jei jūsų Valentinas irgi ne pagal planą, komentaruose padėkit ❤️

Tu iš manęs nulipdei mamą, moterį, kuria esu šiandien. Esi mano vedlė, nepailstanti mano nuotykių bendražygė, pats tiksliausias, o kartais - ir žiauriausias mano pačios veiksmų, žodžių ir jausmų atspindys. Esi mano šviesa. Mano mėnulis, atsakingas už mano sielos potvynius ir atoslūgius. Ak, kaip norėčiau, jog nenustotum žydėti! Ir suvoktum, kiek laimės aplinkiniams dovanoji. Kad mokėtum valdyti savo galias. Ir su jomis elgtis atsakingai. Ak, kaip norėčiau, kad ir toliau vadovautumeisi savo širdim ir sektum tik savo kelrode žvaigžde, kurią joje augini, ir kurią atsinešei jau gimdama! Ak, kaip norėčiau, kad niekad negailėtum meilės, ir visiems tave supantiems ir toliau rodytum, kokia bedugnė, nepamatuojama ir besąlygiška ji gali būti! Ak, kaip norėčiau, kad niekada nenustotum mėgautis tuo, kad gimei žmogumi! Kad semtum visus tos dovanos privalumus, kartu neprarasdama to kosmoso, kuris tavyje toks gyvas. Ak, kaip norėčiau, kad man būtų lengva nuo tavęs atsitraukti tam, kad pamažėl galėtum iškleisti sparnus. Tokius didelius, kad apglėbtų tą neprėpiamą dangų, kurį man dovanojai gimdama.

Kas tau yra? Kas tau yra? Kodėl tu nepatenkinta? Ar tau visko mažai? Ar nepavalgius? Kas tau yra? Spinta pilna, nieko neskauda, vaikai sveiki. Kodėl tau blogai? Kas tau yra? Ar negana meilės? Ar neturi darbo? Kas tau yra? Juk vakar užsidėjai kaukę, pažiūrėjai serialą, net popkornų pasidarei? Ir negerai. Kas tau yra? Pasauly milijonai susikeistų gyvenimu su tavimi. Virš galvų neskraido bombonešiai, per stogą nelaša. Turi pinigų sąskaitoj ir piniginėj. Turi pinigų manikiūrui. Kas tau yra? KAS. TAU. YRA. 
Mano mielas Laimingas Žmogau, 
anądien aš apsiverkiau, nes spintelėje neradau grikių. Taip, buvau susiplanavus, kad vaikams pusryčiams darysiu grikius, o jų ten nebuvo. Atsikėliau ryte, atidariau spintelę ir pamačiau, kad išbaigėm. Ir sulūžau. Nebežinojau, ką gaminti pusryčiams. Nebenorėjau galvoti, ką kito jiems išvirus ar iškepus. Tiesiog nebenorėjau. Norėjau galvoti tik tai, ko norisi man, o man norėjosi tik kavos, ir negalvoti apie grikius.
Viską bandžiau nurašyti elementariam nuovargiui, nes Atumas vis dar keliasi naktimis, o aš niekada nenustojau dirbusi dienomis, nes rašymas yra didelė mano gyvenimo ir tapatybės dalis, tad... galvojau, kad esu tiesiog pavargusi.
Bet tą būseną nuolatos lydėjo klausimai, kuriais šiandien ir pradėjau savo laišką tau. Nuolatinis kaltės jausmas dėl to, kad jautiesi blogai tarp gyvenimo padėliotų pagalvių yra kalė. Nes jautiesi kaip jautiesi, o tuomet save plaki už tai, kad NETURI TEISĖS taip jaustis. Visada esi pasidalijęs tarp noro save užjausti ir savęs moralizavimo. Viename kūne gyvena vaikas ir tėvas. Vienas verkia, kitas bara. Vienas nori meilės ir motyvacijos, kitam gėda, kad anas toks ištižęs... (Ištrauka iš mano teksto "KAS TAU YRA?", kurį rasite @laimesdieta substack - nuoroda mano stories 💛). Bet ta proga, kad jau perskaitėt... dėl kokios keisčiausios priežasties esat apsiverkusios taip kaip aš dėl grikių?

Jeigu daugiau dirbčiau, jei daugiau skaityčiau, mokyčiausi, anksčiau kelčiausi, būčiau valingesnis, pradėčiau maudytis lediniame duše, bėgčiau maratonus... tikriausiai nesijausčiau taip, kaip jaučiuosi dabar. Galbūt aš NEPAKANKAMAI stipriai to noriu, nes kitaip turėčiau? Gal čia tik KITIEMS pavyksta gyventi lengvai? O dievai… Mes esam profesionalūs „spaudžiam sūrį“ su savim žaidėjai, akmenų ant savo sielos stumėjai, priekaištų plytų ant savo sielos krovėjai. Jau nepameni ryto, kai nesiderėjai su savimi dėl ėjimo į darbą, nepameni dienos, kai nesusierzintum dėl smulkmenų, nepameni, kai norėjosi eiti, daryti, susitikti - kaskart, kai skambina artimas spoksai į telefoną galvodamas, ar kelti. Vienas, ko lauki - taurės vakare smegenų užpildymo serialu, o kiekvieną laisvą minutę leidi kitų gyvenimuose, socialiniuose tinkluose - kad tik nereiktų būti saviškiame. Bet galbūt visai tai nereiškia, kad esi tingus ar nevykęs, galbūt naktiniai persivalgymai ar keisti paryčių pirkiniai internete nereiškia, kad esi silpnavalis. Galbūt, o tikriausiai - iš tiesų, tavo kūnas bando tave apsaugoti šiame nenuspėjamame pasaulyje? Iš pradžių pandemija, paskui - karas… pasaulis nebėra toks, kokį pažinojome, ankstesnės tiesos nebeveikia, viskas atrodo dar labiau nenuspėjama ir nepatikima, tad ta pati rutina, nors ir neteikianti laimės, tampa saugiu uostu. Todėl mindžiukuojame priimdami sprendimus, nes o kas, jei… todėl tik pagalvojame, kad norėtume pokyčių, daugiau krypties ar prasmės dienose, bet iškart pamurkdome savo galvą po vandeniu: neprisigalvok nesąmonių. Visiems šiems veiksmams, visoms šioms emocijoms yra priežastys, ir jeigu jas įsivardinsite, galite rasti būdą, saugų kelią šitame, nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Nustokime save spausti ir pripažinkime: mes gyvename užburtame rate vien dėl to, kad norime jaustis saugūs. O kas, jei pasakyčiau... (tęsinys komentaruose) 🤍

Mes galime rinktis tuos žmones ir tas aplinkybes, kuriose visu grožiu spindės ir skleisis mūsų vidus 🤍 tik kartais, išsiilgę kitų pritarimo, palaikymo ar elementaraus dėmesio, skubame apsikarstyti sėkmės atributais, daryti įspūdį daiktais ar patikti bandydami savo kūną sukišti į dėžutes. Per tuos bandymus neretai pakeliui pasimeta tikrasis AŠ. Nebežinia, kuri mūsų versija teisinga. Nebežinia, su kuria jų norisi keliauti toliau, ir ar pasirinkta kryptis yra tai, kam pritars ar kas padarys įspūdį, ar tai, ko nori TU, kas prasminga bus TAU, kas motyvuos TAVE? Vasario 29 dieną, 9 val. kviečiu į 90 minučių LIVE seminarą ATSIDURK TEN, KUR NORI BŪTI. LAIMĖS ŽEMĖLAPIS. Daugiau informacijos - bio ir stories 🤍

Žiūriu į draugų nuotraukas iš Lietuvos ir galvoju apie roges. Mano gyvenime buvo dvejos geriausios rogės, iš kurių vienos nebuvo rogės. Tai buvo linoleumo gabalas – jį išsilupau iš begriūnančio, apleisto bendrabučio koridoriaus. Storas, apačioje slidus, viršuje – su raštais, jis man prilygo auksui. Pamenu, kai parsitempiau namo, ilgai mykiau tėčiui, kai klausė, iš kur tokį gavau. Sumelavau, kad radau statybų aikštelėj, nors niekas nieko tuomet Naujoj Akmenėj nestatė. Bet žinot, kaip tie tėvai – jiems patinka, kai sumeluojam apie dalykus, kurių jie nenori žinoti. Tėtis linoleume išpjovė dvi skyles ir į jas įvėrė seną, rainą laidą nuo lygintuvo – kaip rankeną, į kurią galėjau laikytis čiuoždama. Ir aš laikiausi. Ir aš nučiuoždavau toliausiai iš visų, atėjusių čiuožinėti prie Rasos prūdo. Pamenu, kažkoks vaikas siūlė mano linoleumą mainyti į savo amerikoniškas roges su vairu. Nesutikau. Per daug baimės man jis kainavo – į apleistą bendrabutį eiti yra reikalų. Tą linoleumą galiausiai iš manęs pavogė. Užkasiau pusnyje, nes tingėjau neštis namo, pažymėjau lobio vietą, o ryte nieko neberadau. Verkiau, žinoma. Paskui verkiau ir antrąkart, nes sužinoję mano raketinės čiuožynės paslaptį, viso miesto vaikai išlupo likusias bendrabučio grindis. Na, o antros rogės buvo tikros mirties rogės. Ne dėl to, kad lėkė mirtingu greičiu, o todėl, kad senutis jas pagamino paskerstoms kiaulėms vežti. Jos buvo didelės, įmirkusios krauju ir mūsų juoku – ant tų rogių tilpdavom keturiese, o kai į mirtį leki ne vienas, tai daug smagiau. Tiesa, niekada su jomis nesusižeidėme. Ar čia fizika, ar čia rogėms jau buvo gana tų mirčių – taip ir neaišku. Žvelgdama į šių dienų roges, atsidūstu kaip koks senas jūrininkas: „Be istorijų tie jūsų pašikniukai, be draivo tos jūsų aerodinamiškos rogutės. Čia jums ne ant striukės ar ant „Maximos“ maišo čiuožt, čia jums ne prašyt, kad teta iš Gariūnų tų juodų maišų, su plastmasinėm rankenom parvežtų. Kaip šiknas atsidaužydavom su tais maišais! Dieve dieve… Įdomu, ar tik ne nuo tų apledijusių trasų daugelio mūsų galvose užsifiksavę, kad „laimės be skausmo nebūna“… Nuotraukos autorė - Luna ❤️